Gryna lietuvių kalba

Skirta eiliniam protui siekiančiam neeilinių gabumų ir gabiam žmogui trokštančiam peržengti žmogiškojo proto ribas.

 

Lietuvių kalbos metmenys

Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.                                                                                                                                                          A. Maceina

Ištraukos iš Henriko Kulvinsko rašulio "Lietuvių kalbos metmenys"

Lietuvių kalbos metmenys

<<...Lietuvių kalboje dauguma žodžių susijusių šaknimi, siejasi ir savo esme, tačiau daugelyje kalbų gausu žodžių, kurių šaknys yra bendros, bet tie žodžiai nėra giminingi, o ir jų prasmės dažnai neaiškios, miglotos. Tokių žodžių daugybę mes randame svetimžodžių kalboje, pvz. „konservai“, „konservatoriai“, „konservatorija“; „grafinas“, „grafenas“, „grafikas“, „grafa“, „grafas“; „kardinolas“, „kardanas“, „kardinalus“, „kardiologas“; „veteranas“, „veterinaras“ ir t.t. Nemažai panašių nesusipratimų pasitaiko persipinant svetimžodžiams ir lietuviškiems žodžiams turintiems bendras šaknis, pvz.: loja (liet.) ir lojalus (svetimž.), galva (liet.) ir galvanizuoti (svetimž.), kardas (liet.) ir kardiologas (svetimž.), kasa (liet. plaukų kasa) ir kasa (it. cassa < lot. capsa – talpykla, dėžė) ir t.t...>>

<<...Kad priimti svetimžodį, tam nereikia proto pastangų, mąstymo - pakanka atminties, o kad sukurti naujadarą, jau reikalinga šiokia tokia proto pagalba, mąstymas...>>

<<...Kiekvienas eilinis žmogelis žino kas yra širdis, kepenys, smegenys, kraujagyslės ir pan., nes tai yra lietuviški pavadinimai, tačiau ten kur prasideda lotyniški pavadinimai, ten baigiasi ir daugumos žinios. Pavyzdžiui, dažnas žino kas yra kraujagyslė, bet retas kuris žino „limfagyslę (liet. vandengyslė) ir jos paskirtį žmogaus augumoje ("organizme"), o tokie kaip „pseudopodijos“, „adipocitai“, „entoderma“, „fimbrijos“ ir visi kiti panašūs žodžiai, atrodo kaip kito pasaulio gyventojai. Tokia nutiktis yra visuose moksluose. Svetimžodžių dėka mes suskirstome žmones į siauras mokslo sritis ir sumenkinam galimybę turėti platų požiūrį, tampa sunkiau suprasti kitas sritis ir tų sričių atstovų teiginius...>>

<<...Dar ne per seniausiai lietuviai buvo rusinami, buvo lenkinami, o dabar ant to paties grėblio lipame dar  sykį ir šį sykį savo noru su lotynų-graikų („tarptautine“) kalba. Iš tiesų mes ne labai suprantame, kokį neįkainuojamą turtą turime ir nepakankamai gerai mokame juo naudotis. Panašiai būtų, jei skurstume turėdami aukso luitą, kurį dėl savo neišmanymo panaudotume sukrypusioms durims paremti ir bėgtume pas kaimyną skolintis lėšų pragyvenimui. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių išsilavinimo ir gabumų...>>