Gyvybių gelbėjimas

Ar tikrai įmanoma išgelbėti kažkieno gyvybę? Ką gi tai reiškia „išgelbėti gyvybę“? Jokia Žemės gyvybė negyvena amžinai. Aišku, atmeskime kai kurias medūzų, medžių ar keletą kitų gyvybės rūšių, kurias galėtume įvardinti kaip amžinai gyvenančias, nors kaži ar net ir šias gyvybes būtų galima įvardinti kaip visiškai tas pačias ir kaip amžinai gyvenančias. Iš esmės joks žmogus negyvena amžinai, todėl betkoks žmogaus gyvybės išgelbėjimas yra neįmanomas, galima tik šiek tiek prailginti jo gyvenimą, tačiau net ir ilginti negalima iki begalybės. Yra tam tikra riba, kurios negali peržengti joks žmogus. Jis vis tiek pasensta, vis tiek sunyksta ir vis tiek numiršta. Tai gi betkoks gyvybės gelbėjimas tėra gyvenimo pagerinimas ir tuo pačiu šioks toks to gyvenimo prailginimas. Kaikurie žmonės neteisingai supranta ir naudojasi šiuo neaiškiu bei klaidinančiu pavadinimu „išgelbėti gyvybę“. Galime teigti, kad sergantis žmogus turi dėti visas pastangas, kad neapkrėstų kitų žmonių savo liga ir taip atseit jis „išgelbės gyvybes“, tačiau kaip dabar suprantame, tai jokios gyvybės toks žmogus neišgelbės, nes tai yra neįmanoma, o tik galbūt prisidės prie kito žmogaus gyvenimo prailginimo. Žmogus ribodamas, apsunkindamas savo gyvenimą iš tiesų trumpina savo gyvenimą. Kitaip tariant jis galbūt padovanoja, o gal net kažkas atima dalį jo gyvenimo tam, kad truputį prailginti kažkieno kito gyvenimą. Žinoma, gali būti ir taip, kad žmogus netenka dalies savo gyvenimo, bet dėl to niekieno gyvenimas neprailgėja. Kai apsunkinami šimtų, tūkstančių ar šimtų tūkstančių žmonių gyvenimai įvairiais suvaržymais judėti, keliauti, bendrauti, būriuotis, linksmintis, lankytis tam tikrose vietose ar kitaip gyventi iki šiol žmonėms įprastą gyvenimo būdą, tai čia juk yra tų žmonių gyvenimo trumpinimas. Ir jei žmogus yra ribojamas per prievartą, t.y. verčiamas kitų žmonių taip elgtis, tai reiškia, kad tie kiti žmonės prieš šio žmogaus valią atima dalį jo gyvenimo. Kitaip tariant jei dėl kelių žmonių gyvenimo pailginimo turi būti sutrumpintas šimtų tūkstančių žmonių gyvenimas, tai jau yra ne gyvybių gelbėjimas, o gyvybių naikinimas. Juk kuo gražesnį, laisvesnį ir laimingesnį gyvenimą gyvena žmogus, tuo jis yra sveikesnis, tuo jo gyvenimas ilgesnis. Net jei yra prailginamas kelių žmonių gyvenimas, tai toks dalykas negali būti daromas kitų žmonių gyvenimų sąskaita, o ypač prieš pastarųjų žmonių valią. Tokių nutikimų šiomis dienomis pasaulyje netrūksta, kai dėl vieno ar kelių lengvai susirgusių ar galinčių susirgti žmonių yra „apsaugomi“ likę šešonai ("milijonai") žmonių. Iš tiesų, tai šie šešonai žmonių yra ne apsaugomi, o yra suvaržomi, apkraunami bereikalingais rūpesčiais ir sunkumais, ir taip yra sutrumpinami jų gyvenimai arba tiksliau sakant yra vagiami šių žmonių gyvenimai prieš jų valią. Iš to seka ir kitos pasekmės, kad dėl apsunkinto gyvenimo jie dažniau sirgs, jie sunkiau sirgs ir atitinkamai gyvens dar trumpiau. ir kuo ilgiau tęsis suvaržymai, ribojimai ir kitokia prievarta, tuo labiau trumpės žmonių gyvenimai. Štai dėl šios priežasties negali būti jokių ilgai besitęsiančių ar juo labiau aiškios pabaigos neturinčių suvaržymų žmogaus gyvenime, nes betkokie per ilgai užsitęsę suvaržymai virsta bendru visuomenės silpnumu ir liguistumu. Kitaip tariant užsitęsęs vienų gyvybių gelbėjimas kitų gyvybių sąskaita laikui bėgant virsta tikrų tikriausiu ir neabejotinu gyvybės naikinimu.